Pasakos

APIE...  VARNĄ IR SVOGŪNĄ

  Gyveno miške varna. Atsibodo jai į tuos pačius vaizdus žiūrėti, su tais pačiais gyvūnais bendrauti ir nusprendė ji kraustytis į kaimą. Atskrido, o ten kuosos jai kelią pastojo. 

 Sako: 

 - Neleisim. Čia mūsų teritorija!

 Kuosos – tai tokios mažos varnos ir gyvena dideliais būriais. O varnos – tai tokios didelės kuosos, tik gyvena po vieną ir žymiai ilgiau – kartais net 100 metų! Kadangi ši varna jau buvo pagyvenusi daugiau už bet kurią kuosą, ji buvo išmintingesnė. Norėdama nukreipti nuo savęs kuosų dėmesį, sako varna:     

 - Nebijokit, aš ne dėl jūsų teritorijos, tik svogūno saugot atskridau. Susimąstė kuosos. Buvo girdėjusios kaimo moteris kalbant, kad tos nuo svogūno, girdi, tokio stipraus verkusios. Ir leido varnai kaime būti. Tada varna nutūpė ramiai ant šakos ir džiaugiasi savo gudrumu, kraipo akis į visas šalis, besipuikuodama pati prieš save. Žiūri, apačioje, darže svogūnų lysvė. Ir vienas svogūnas lysvėje, tas -  pats žaliausias, net galvą iš žemių iškišęs, su saule flirtuoja. Ir vieną akį merkia, ir abi. O saulė tik šypsosi ir daugiau nieko... Įsižeidė svogūnas. Mąsto: 

 - Kam šypsosi, jei neprieina arčiau? 

 Tačiau kiek laiko pagalvojęs, nusprendė: 

 - Jei aš negaliu vaikščiot ir skraidyti, tai gal ir ji, vargšelė, negali. Myli, nori, bet negali...

 Nusiminė ir pradėjo verkti. Verkė, verkė, ašarojo...Galop kilstelėjo į dangų akis ir pamatė jį stebinčią varną.

 - Ei, varna! Išmokyk mane skraidyti. Noriu nuskrist pas saulę. Ji mane įsimylėjo. 

 - Cha, kvaileli tu, - atsako jam varna. – Saulė gi visus vienodai myli, visiems vienodai šypsosi. Pažiūrėk į savo brolius lysvėj: visus ji juos šildo. Kitas daržoves. Ir uogas. Ir vaisius. Ir žoles. Ir mane. Ir visa. Nusiramink ir augink toliau savo žandus, neskraidęs.

 Susigėdo svogūnas dėl teisingų varnos žodžių, apsisuko ant kito šono ir nusiraminęs užmigo.

 O saulė tuo tarpu jau leidosi. Varna buvo patenkinta apgavus kuosas. Kuosos buvo patenkintos manydamos, kad išvengė dar neatsiradusios bėdos... Darėsi vėsu, bet visi jautė saulės meilę.

APIE … RIEŠUTĖLĮ

Auga riešutėlis. Dar visai neseniai mažas mažas buvo. Rausvas, mažytis žiedelis. Dabar jis jau branduolį brandinantis. Džiaugiasi, didžiuojasi savimi, kad vertingas, kad brandus. Kad toks, kokiu ir dera riešutui būti. Kai atėjo ruduo, atėjo ir gaidelis pas riešutėlį. Nuskynė jau subrendusį ir metė vištytei. Tiesiai į akytę. Ir išmušė. Verkia vištytė, verkia riešutėlis ant žemės parkritęs. Kaip gaila dabar jam savęs. Toks nemalonus likimas vargšui išpuolė: suteikt skausmą, o ne sotumą, džiaugsmą. Raudojo raudojo, beraudodamas prisiminė laikus, kai buvo vyšnaitė raudonskruostė. Kaip atlėkė tada varnėnas ir sulesė, dar su vaikais pasidalino. O dabar toks nedėkingas likimas, toks nereikalingas galas. Et! Supūsiu, bent žemę pamaitinsiu. O žemė savo ruožtu irgi ką nors pamaitins. Taip pamąstęs nusiramino. Ašaros nudžiūvo nuo rudo skruosto. Atėjo vakaras. Ir atšliaužė kirminukas, apsidžiaugė pamatęs riešutą. Pragraužė skylutę, pavakarieniavo ir dar namelį šiltą įgavo. Va, tau ir prasmė vėl, riešute.

KAIP OŽYS SUGULBĖJO

 Buvo ožys kaip ožys. Turėjo žmoną  ožką. Kas daugiau iš to gali išeiti. Pykosi jie visuomet.

 Ožys:

 - Ei, boba, ko man sriubos neišverdi?

 - O tu pečių pakurk! Riogsai čia kiauras dienas.

 - Kieno darbas virtuvėj sukinėtis?

 - O ką tu veiksi? Atrado mat kvailesnių!!!

 Ir riedavosi taip dėl kiekvienos smulkmenos. Kartą skrido prošal šarka. Mato, kad jau galą ožys pasidarys. Jau eina link upės. Priskrido artėliau, krenkštelėjo.

 - Padėk Dieve, ožy! Kaip gyveni, ką beveiki?

 - Kur jau nepadės, kai akmuo po kaklu ir upė priešaky-y-y... – sumekeno.

 - Palūkėk. Padėk tą akmenį kolkas. Eime veikiau prie ežero... Gulbių pažiūrėti.

 - Ką, gulbės aš nematęs? Pristojo dar viena!..

 - Nesikarščiuok. Noriu parodyti tau gulbių porą.

 - Na, poros tai nemačiau. Nepabėgs akmuo. Eime jau.

 Ir nutikseno paskui šarką. Ežeras visai netoli. Vieškelis pora kartų tik pasisuko ir pro medžių plyšį ožys pamatė du riestakaklius baltakūnius viens kito netoli. Tarp jų – šešetas pilkų mažylių. Visi tyliai viena vorele plaukė link meldų. Melduose gulbė vaikučiams žuvelių pagaudė, o tėtis atsisukęs ežero pusėn, kad dairos, kad žvalgos, ištempęs kaklą plauko aplink-saugo.

 Nuleido savo galvą žilą su žila barzdele ožys. Susigėdo. Grįžo namo ir, pačiai nespėjus iššniokšti nė žodžio, priliuoksėjo prie jos, bakstelėjo savo drėgna nosyte tiesiai į jos nosį. Pažiūrėjo meiliai į akis. Ožkos nosytė irgi buvo drėgna ir jos nosies drėgmė dabar jau susimaišė su jo nosies drėgme. O akyse spinduliavo meilė ir noras susitaikyti. Abu jau buvo pavargę nuo barnių. Šitaip smagiai pastypsojęs ožys šoko laukan malkų skaldyti. Priskaldė, surinko, atnešė, užkūrė. Ožka, matydama vyrą dirbant, iškart batvynius ruošė. Ugnis spragsi, batvyniai kunkuliuoja. Kreta ožiui barzdelė, batvynius raškant, šypsosi išsiviepus ožka, akys jai saulėmis spindi. Tokia meili, tokia graži išsyk ji ožiui tapo. Po vakarienės oželiai nuėjo gulti. Saldžius sapnus sapnavo, nors nedaug jiems bebuvo likę miegoti: iki pat paryčių kartu žaidė, meilinosi ir džiaugėsi.

 Nedaug tereikėjo ožiui iki gulbės grakštumo: baltas iš prigimties ir... ragai riesti... Beveik kaip gulbės kaklas.

APIE LAPĘ, VILKĄ IR KIŠKĮ

 Kiškis vis bėgdavo nuo vilko. Jam atsibodo. Pats nieko nesugalvojo kaip vilko atsikratyti. Paprašė jis lapės, kad ta ką nors išgudrautų:

 - Lape, tu graži ir gudri. Pasakyk ką nors vilkui, kad mane ramybėj paliktų.

 - Kam tau ta ramybė?

 - Tada aš galėčiau ramiai pasimaitinti. Vaikučius auginti...

 - Mmm... -  primerkė akis lapė. – Gerai, kad jau taip gražiai prašai... Einam dabar prie mano olos. Kai vilkas norės tave griebt – sakyk, kad pas mane svečiuose buvai – jis ir nebelįs.

 Taip kiškis ir padarė. Ir tikrai ! Vilkas jį pamatė, norėjo čiupt, o tas:

 - Aš su lape susidraugavau, buvau svečiuose ką tik. Nelįsk, pilki, jei dar bent vieną žąselę nori per žiemą iš lapės gauti.

 Prisiminė vilkas, kaip alkanas žiemą pas lapę kiūtindavo. Ji jį kartais sušelpdavo. Pamąstė,kad, vasarą ką kitą sau susimedžios ir nelindo daugiau prie kiškio. 

 O kiškis, vilko nevaikomas žolytę tik krimsnojo, visai nebebėgiojo ir pastorėjo. Susirado sau meilę kiškytę ir vaikučių prisiperėjo. Manė jau sau, kad tikrai lapė jam draugiškai pagelbėjo. O šit dar sykį ji jo visą šeimą pas save į svečius pasikvietė. Na, gerai, kad jau seni draugai, tai apsilankys. Bet, kai tik sulindo visi į olą, tai daugiau iš jos ir neišlindo. 

 Lapė jau tada viską apskaičiavo.

APIE KIŠKĮ IR GAIDĮ

  Gyveno kartą kiškis. Jis visko bijojo. Todėl nieko daugiau nedarė kaip tupėjo po krūmu ir tik iš po jo pasaulį stebėjo. Keistas tas pasaulio pažinimo būdas, bet kiškiui jis tiko. Ir nemažai iš po to krūmo pamatė: matė, kaip dieną keičia naktis, žiemą – vasara; matė lapės ir vilko draugystę, meškos fizinę jėgą, kurmio aklumą ir drugelių lengvumą. Bet kartą... 

 Miško takeliu bežingsniuojantį kiškis pamatė negirdėtą neregėtą padarą. Jis buvo panašus į paukštį, bet ėjo taip, kad Kiškis suprato – skristi jis negali. Nors turi sparnus, tačiau, kai briedis netyčia jį išgąsdino , ponas padaras – nepažįstamasis tik plasnojo ir bėgo, bet pakilt negalėjo. Jam po snapu kabaliavo raudonos spalvos į minkštą kempynę (tokią kaip ant medžių auga) panašus kabaliuoklis, o ant galvos lingavo toks pats, tik didesnis. Jis drebėjo padarui krestelėjus galvą. Labai keista eisena to padaro pasirodė kiškiui: žingsnis didelis, drąsus, prieš jį žengiant net visas kaklas palinksta priekin, bet galva vis taip pat išdidžiai iškelta (gal, kad tas minkštas raudonumas nenukristų?). Keista jo ir uodega: plunksnos ilgos aukštyn išsišovusios, o iš to ilgumo net nulinkusios; blizga šviesoje, kai saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapų tankynę. Šis gyvūnas kiškiui pasirodė pavojingas, bet tuo pačiu ir keistai gražus. Jis panoro sužinoti daugiau apie nepažįstamąjį, todėl skambina motušei savo (žinoma, aš pasakoju apie šiuolaikinį kiškį):

 - Mama! – taip ir taip, papasakojo viską ir klausia, - Kas čia per gyvis?

 - Gal... gaidys? – sako mama.

 - O jis ... ar pavojingas?

 - O vištų aplinkoj yra?

 - O kas tos vištos?

 - Gaidžio patelės. Dažniausiai būna mažesnės už gaidį ir su mažesnėm skiauterėm (tais raudonumais ant galvos). Dar jos būna mažiau spalvotos nei gaidžiai, dažniausiai baltos ir vaikšto būriais.

 - Ne, nėra tokių.

 - Tada nepavojingas. Nes, jei būtų šalia vištos arba viščiukai, jis juos gintų nuo bet ko, ką tik pamatytų.

 - O kas tie viščiukai?

 - Jie maži, pūkuoti ir geltoni.

 - Ne, nėra tokių.

 - Tai drąsiai gali prieiti.

 Padrąsintas kiškis, nors ir labai bijojo, bet smalsumui negalėdamas atsispirti, išlindo iš po to savo krūmo.

 - Labas, gaidy!

 - Ką? !!! Ko ko ko ko ko ... Koks aš tau gai gai gai gai gaidys?!!!

 - Таi kas tu?

 - Na, žinoma, dokumentuose parašyta, kad gaidys, bet gai gai gai gaidžiu manęs niekas kieme nevadina. Dažniausiai į mane kreipiasi supermenu!

 - О kas tas supermenas, kas tas kiemas?

 - Ką?!!! Ka ka ka ka ka ka. Kie kie kie kiemo nežinai?!!! Tai mano namai. Ten mano šeima ir visa kita.

 - Kas visa kita?

 - Na, drauguži, jei taip, tai tau verta geriau vieną kartą pamatyti, nei devynis kartus išgirsti. Eime – parodysiu.

 Padvejojo kiškis, bet galop nužingsniavo abu į kaimą. Pakeliui gaidys papasakojo, kas tas supermenas ir už kokius nuopelnus jį taip vadina, o kai priėjo kaimą, viską rodė:

 - Čia – kaimas, ka – ka – ka – ka – ka – ka – ka, - nubrėžė ore sparnu ratą aplink priešaky išdygusias sodybas su medžiais, krūmais, dar keistesniais į nieką miške nepanašiais gigantais – vienaaukščiais namais. Vėliau pasakojo Gaidys: - čia – arklys, čia – karvė, čia kiaulė... – viską viską nuoširdžiai aprodė Kiškiui Gaidys. Ir kombainus, ir šulinius, ir ūkinius pastatus; šunis, kates, kalakutus, antis... Ir štai atkeliavo į savo kiemą.

 Vištos , pamačiusios savo gaidį gyvą ir sveiką , iš susijaudinimo plasnodamos ir rėkdamos ne savo balsu (gal varnų? : ) puolė artyn:

 - Ku ku ku ku kur buvai, 

 kur buvai, kur buvai? 

 Laukėm mes tavęs labai 

 Labai labai... labai. 

 Kur pradingęs tu buvai? 

 Kur buvai, kur buvai, 

 Laukėm mes tavęs labai, 

 Vos neišprotėjom...

 Vištos tikrai labai išsiilgusios gaidžio – matosi – buvo. Bet , kai viščiukai atsitokėjo, pamatę tėvelį po ilgų nerimo valandų, skuodė griūdami viens per kitą savo mažom kojytėm užkliūdami už visai neatsikišusių daiktų, pavyzdžiui samanų:

 - Cip cip cip viščiukai

 Cipu cipu mažučiukai

 Minkštutėliai gražutėliai

 Gelsvo pūko kamuolėliai .

 Čia minkšta žalia žolytė

 Štai ir vaikščioja mamytė .

 Cip cip, tėtukai…

 Cipu – cipu – tėtukai!..

 Cip cip, tėtukai…

 Cipu – cipu – tėtukai!..

 Gaidys visada žinojo, kad yra reikalingas, (gal todėl taip išdidžiai pakėlęs galvą vaikšto), bet kad šitaip!...

 Susigėdo raudonskiauterėlis, kad nuotykių ieškodamas į pasaulį išstimpeno. Paliko savo artimuosius vienus, be globos. O, jeigu vanagas būtų į kiemą atskridęs... Galvoj netilpo siaubas gaidžiui apie tai pagalvojus. O širdis mušė it kūju.

 Kiškis viską matė, kas darosi gaidžio viduje, nes buvo pratęs mažuose dalykuose didelius pastebėti. Suprato, kad ir jam metas būti kažkam reikalingu. Nuoširdžiai padėkojo už ekskursiją gaidžiui ir kiek kojos nešė – parskuodė miškan. Pakely jis sutiko zuikutę. Tokia miela ji jam pasirodė, iškart „apsimainė telefonais“. O netrukus ir šeimą sukūrė.

 Kai susilaukė vaikų, turėjo jiems ką vakarais pasakoti: vieną vakarą apie arklį, kitą – apie karvę, trečią – apie mažus dalykus, bylojančius didelį didelį jausmą...

 Bet greitai atėjo laikas, kai pasakojimo vaikams neužteko. Jie panoro patys aplankyti kaimą ir dažnai jame svečiuodavosi. Ypač mėgo leisti laiką kartu su triušiais, bet patiko būti ir su viščiukais, ir su kačiukais, paršiukais... Tik šunelis juos vis nesvetingai aplodavo, bet ilgainiui ir tas apsiprato.

APIE...  RAGANĄ IR KIŠKĮ

 Gyveno kartą vienam miške tokia viena ragana. Pikta pikta. Baisi baisi. 

 Ir dar tame miške gyveno kiškis. Mažas mažas. Ir visiškai bailus. 

 Ragana skrido ant šluotos. Kiškis slėpėsi po krūmu. Kai ji nusileido šalia to krūmo, kiškis neištvėrė siaubingo buvimo šalia baisiosios raganos ir šoko bėgti iš savo slėptuvės. Ragana jį pamatė, sėdo vėl ant šluotos ir leidosi iš paskos rėkdama:

 - Nebijok, kiškeli, nebepikta aš!

 Kiškis vis tiek skuodė kiek įkabindamas. Tačiau ragana jo nepaliko ramybėj, vis skrido viršum jo ir kalbino:

 - Nepikta jau aš, zuikeli, nepikta... Nebijok manęs prašau... Na, kur gi tu nubėgsi? Toliau negu tavo baimė nenubėgsi, kiškeli.

 Bet kiškis lėkė, nieko nenorėdamas girdėti. Lakstė lakstė kokį pusvalandį ... ir pavargo. Lėkė iš paskutiniųjų, net liežuvį iškišęs, tačiau baimės akys jo buvo didesnės už nuovargį. Vargšas visai nusistekeno. O kai lėkt jau tiesiog nebegalėjo, kojytės taip pavargo, kad nebeklausė bailio ir prastai tesikilnodamos užkliuvo už kupsto ,kiškelis parvirto, o parvirtęs jau nebesikėlė. Tada ragana nusileido kiek atokiau nuo jo, kad iš baimės kiškiui širdis neplyštų, o nusileidus taip švelniu balsu kalbėjo:

 - Na, ko gi tu, nabagėli, neklausei manęs? Matai, vos gyvas dabar guli. O aš juk tikrai nebepikta. Mat, vienas toks gražus jaunikaitis su manimi maloniai elgėsi. Parodė, kas tai yra atjauta ir meilė. Dabar aš žinau, kad mylintis negali būti piktas arba žiaurus. Ir dar žinau, kad meilė – labai lengvai sklindantis virusas. Užtenka kartą ją patirti ir jau visais laikais turi tą lobį.

 Klausydamasis raganos, kiškis kiek atsigavo, jau ir akį pramerkė, ir ausį pakrutino. Tačiau tik akį pramerkęs, pamatė raganos baisumą. Pamatęs vėl užsimerkė stipriai stipriai ir drebančiu balsu prabilo:

 -  Kodėl... n-n-n-ne-ėdi ... manęs?! - Visas jėgas sutelkęs išrėkė paskutinį žodį.

 - Nebeėdu aš mėsos. Tik uogomis, žolėmis ir medumi mintu. Atrodau dar baisiai, nes neseniai many tas perversmas įvyko. Tačiau laikui bėgant tikiuosi ir pagražėti... – Šyptelėjo ragana akis užvertusi į dangų. O danguje švietė saulė. Medžių lapijoje spurdėjo paukščiai. Miškas, kaip ir kasdien, išgyveno nekasdieniškumą, o raganos krūtinėje tvinksėjo širdis.

 Pajutęs tokią darną, kiškis net galvą pakėlė:

 „Nejaugi tai tiesa“ – negalėjo patikėti. Ir iš karto tada, kai suprato, kad tiesa, vėl išsigando:

 - Tai tu, misdama žolėm, visus kiškių kopūstus suvalgysi!!!

 - Nebijok. Kiškio kopūstų daug – visiems užteks...

 Ir kiškis nebebijojo.

APIE... ŽMOGŲ IR KEPURĘ

 Seniai seniai, kai žmonės vien tik kaimuose dar gyveno , turėjo vienas žmogus stebuklingą kepurę. Kai ją užsidėdavo ant galvos, tai akyse šviesiau pasidarydavo, pasaulis gražesnis atrodydavo.

 Kartą tas žmogus ėjo grybauti. Aišku, užsidėjęs savo stebuklingąją. Miške taip nuostabiai siūravo pušys, žaliavo eglės... O grybų kokių gražių žmogus rado! Vienas mažas su apvalia kepuryte, kitas didelis kaip skėtis. Saulė į juos visus taip šiltai švietė, zvimbė bitutės ir musytės, ropinėjo voriukai ir svirpė žiogai. Taip skaniai miškas kvepėjo: rodos, kiekvienas augalas viens už kitą labiau stengėsi pritraukti kokį gerbėją. Krūmai, krūmokšniai, šimtamečiai medžiai ir jaunučiai, liaunučiai medeliai , samanos – ir tos - rodėsi, iš kailio savo žalio nerias, kad tik prieitum jų pauostyti, o priėjęs, žinoma, ir apžiūrėtum. Šit : nežinia iš kokios pievos ir drugelis atklydo! О paukščių balsai, o vėjo šlamesys!... Visko nė neapsakysi, ką žmogelis vienu metu jautė, gėrėjosi ir džiaugėsi kiekviename žingsnyje, kiekvienu įkvėpimu ir atodūsiu...

Taip bevaikštinėdamas jis sutiko kitą grybautoją. Tačiau tas neturėjo tokios stebuklingos kepurės ir tas pats miškas jam atrodė gerokai kitaip:

 - Kas per bruzgynai , nesuprantu.. - burbtelėjo susitikęs kepurėtąjį.- Nei grybo,nei uogos, tik musės ir uodai į nosį lenda ! - piktinosi. Bet pažvelgęs į kepurėtojo nepažįstamojo krepšį, pilną gražuolių storakočių, suprato, kad kažkas gali manyti kitaip... Kur Jūs juos radot ? Gal kitame miške? 

 - O , ne . - ramiai ir džiugiai prabilo turtingasis. - Tai šio miško grybai. Pažiūrėkit! Va! Visai prie Jūsų kojos - dar vienas! 

  Ir tikrai : to raudonkepurio susiraukęs bambeklis vos nesumynė! 

 - Negali būt ! Tai pirmas grybas, kurį matau šiame miške! 

 - Gali , gali... Jūs tik apsidairykit...- šypsojosi laimingasis.

   Toliau jie grybavo kartu. Ir kepurėtasis vis rodydavo bekepuriui grybus. Norėjo parodyti ir saulę pro medžių lapijos plyšį , vorą , sustingusį po smilgos lapu , jonvabalį , besislepiantį samanose , tačiau pasimetęs pakeleivio žvilgsnis matė tik nepatogiai vaikščiojimui išvirtusius medžius, zyziančius uodus bei įkyrias muses. Neduokdie bitė prisiartino :

 - A-a-a-a-a! Šalin -šalin -šalin! ...Sūru- sūru -sūru! - muistėsi ir musikavosi cypdamas.

 - Nebijokit gi. Bitės negelia, jei jų neprispaudi... - bandė pasakyti kepurėtasis, bet vargšui bekepuriui ši mintis nepadėjo nurimti. Jis plaikstėsi rankomis ir savo pustuščiu krepšiu , kol bitė galop pasišalino.

    - O štai ir dar vieno grybo vos nesutrypėt  - pritūpė kepurėtasis prie dailios umėdėlės.

  - Kaip Jums taip pavyksta tuos grybus pamatyt? - pavydžiai žvilgčiojo į bendrakeleivio krepšį.

 - Tai... Ne aš.  Tiesiog kepurę turiu stebuklingą.

 - Tyčiojatės?!  - išsiveržė nekantrus pyktis.

 - Pats pabandykit... - ir uždėjo savo skrybėlę tam ant viršugalvio.

  Piktai nekantrios akys nurimo, kakta atsipalaidavo , išsitiesė nugara ir atsivėrė krūtinė , atmesdama pečius atgal...

 - Stebuklai... - vos girdimai sušnabždėjo lengvai iškvėpdamas paties giliausio tos dienos kelionės įkvėpimo orą.  Iškvėpęs sėdėjo be žado kokią minutę , paskui pasakė " negali būti ..."  ir vėl  nukeliavo pas saulės spindulį pro medžių lapijos plyšį, pas drugelį, nežinia iš kur atklydusį, toli toli, gal kitam miško gale tuksenantį genelį .

 - Na, pakaks, - pradėjo nekantrauti  dabar jau kepurės savininkas ir užsidėjo skrybėlę vėl sau ant galvos. 

 - Negali būti... – apsvaigęs nuo ką tik patirtos euforijos vebleno bekepuris.

 - Gali! – išdidžiai atkirto kepurėtasis. Ir atsisveikino.

 Tačiau nenuėjus jam nė dešimt žingsnių, atsipeikėjo bekepuris ir kaipmat surezgė piktą planą: apsimes, kad atsisveikina, o iš tiesų patykos laimingąjį iki namų, o paskui - apvogs! Kaip tarė, taip ir padarė. Visą kelią iki pat namų kaip profesionalus seklys sekė, paskui patykojo, kada nusiims kepurę ir... pagriebė! Na, ir skuodė, na ir lėkė laukais su ta kepure rankose. O tas savininkas greitai pamatė, kad kepurės nėra. Žiūri – jau tik kulnai vagies besimato. Ėmė vytis. Lekia lekia (ne ką lėčiau nei pirmasis ! ) , pasivijo ir kad tvos vagiui per galvą su basliu, pakelėj rastu. Tam kepurė iš rankų, tas už kepurės, tas per kuprą, tas atsigręžęs vėl galvon... Jau, kad susipešė!... Таi tik smuklėj tokių vaizdų galėjai pamatyti.

 Mušėsi mušėsi jau vos kvapą gaudydami, o vėjas  - grybšt skrybėlės kraštą, ta ir pakilo. Pakilo ir nulėkė kažkur toli toli. Pačiam Dievui į langus...

 Užtat reikia stebuklus  kurti reikia viduje , nes netikras tas lobis, kurį gali prarasti.

APIE... RAGANĄ, VILKĄ IR LAPĘ

 Vieną kartą ragana, vilkas ir lapė  šventė kartu savo gimtadienius. Puoton ragana atsinešė antį, vilkas - ėriuką, o lapė – zuikį. 

 Valgant lapei, nukrito kiškio uodegytė ir pasislėpė žemės plyšelyje. Iš jos išaugo didelis, stiprus medis. Aukštas aukštas. Bet nesiekė dangaus, buvo tik iki pusės. Tame medyje kukavo gegutė.

 Vilkui valgant nukrito avinėlio ragelis ir iš jo pradėjo tekėti upė. Srauni upė skaidraus vandens, kuri sukdama ratais aukštyn ... siekė dangų !

  Raganai valgant iškrito iš antelės kiaušinis ir išsirito iš jo maža maža, graži graži, visiškai plona, skaidri ir švytinti nekalta mergelė. Nugaroje ji turėjo blizgančius sparnelius, panašius į laumžirgio ir jais plazdendama galėjo skristi. Ragana, pasitarusi su bendrajubiljatais , pavadino ją Terra . „Tera“ reiškia Žemė. Mergaitė buvo labai maloni ir įdomi – visai kaip mūsų planeta.

 Praėjus trim dienom po Terros gimimo, prie galingojo medžio prijojo narsus jaunikaitis tviskančiais drabužiais :  jo batai blizgėjo kaip žuvies skraiduolės žvynai, kai ta iššokdavo pasigaut kokią musytę ; kelnės atrodė lyg gyvatės oda, kai ji kaitinasi saulės spinduliuos ; marškinių baltumas priminė persišviečiančio perlo spalvą ; diržo sagtis švietė kaip mėnulis šiltą vasaros naktį , o ant pečių plaikstėsi aukso spalvos apsiaustas, padabintas tikrais brangakmeniais ... Ant galvos mūvėjo jis deimantinį šalmą, kuris persišvietė ir visai netrukdė karžygiui matyti visa kas dedasi aplinkuj. Jaunikaičio arklys buvo tamsiai mėlynos spalvos . Visai tokios, kokia dangus nusidažo vėsų vasaros vakarą, kai saulė jau nusileidusi ir nė vienas spindulėlis nebeturi teisės dažyti debesų pakraščių. Tik ... Šis karžygys neturėjo kardo. Kuo kovėsi? O gi ...valia buvo jo ginklas, nes priešas buvo... jo paties ydos. Kam šalmas? Kad apsaugotų nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio, nes aplinka nuolat mėgdavo trukdyti jaunuolį, vos tik jis pradėdavo kovą.

 Taigi karžygys prijojo didįjį medį, pamatė skaidriąją upę, besiraitančią aukštyn, o šalia ištakų vaikštančią skaisčiąją mergelę. Jos skaistumas buvo plika akimi matomas. Mergelė priėjo prie jaunuolio ir maloniai nusilenkė:

 - Ko ieškai šiame gūdžiame miške, jaunuoli?

 - Šiaip... po pasaulį blaškaus, ramios vietelės beieškodamas, - atsakė žaižaruojantysis. Noriu kur nors ramiai užsiimt savo ydų naikinimu... – šyptelėjo. O kas per upė čia? Kokia keista... Dar niekad tokios nebuvau matęs...

 - Kad nebuvai matęs, tai nereiškia, jog nebuvo. O kas buvo, tas ir yra. Tik ne visi (arba ...ne visada ) ją mato. Tai - pagrindinė dangaus ir žemės jungtis. Ja galima pasiekti dangų. - paslaptingai porino gražuolė.

 Jaunuolis bemat puolė plaukti tąja upe. Bet pakilt negalėjo nė per colį. Susikalė valtį – nepadeda. Garlaivį – irgi nekyla. Povandeninį laivą -  nė iš vietos. Pasistatė atominio ledlaužio galingumo katerį – jokios naudos. Suprato jaunuolis, kad plaukia... prieš srovę!

 „Bet juk upė iš žemės į dangų teka“ pamąstė Terra, stebėdama jaunuolio bergždžias pastangas. Ir priėjus arčiau, pamatė, kad viskas pasikeitę: vanduo iš dangaus į žemę krenta, ir, nespėdamas susigerti, tvenkiasi aplinkuj, galop kažkur toli toli, va, už ano kalno išteka, net nežinia – kur. Gal į pasaulio kraštą?

 - Palauk, jaunikaiti, nebevark, - Terros žodžiai sustabdė dar galingesnio, kompiuterizuoto lazerinio laivo statybą. – Eik pagal šią upę žeme, ir prieisi mano motinos – raganos namelį ant vištos kojelės. Tu jos paprašyk patarimo, kaip pasiekti svajonę.

  Nuoširdžiai padėkojęs jaunuolis nujojo. Buvo jau tamsu, kai pamatė tolumoje žybsint blausią švieselę. Tai ir buvo raganos namelis.

 - Nameli, nameli, nuo miško nusigręžk, į mane atsigręžk – paliepė ir namelis paklusniai atsisuko. Tada girgždėdamos atsivėrė durys ir pro jas karpuotą nosį iškišo kaltūnuota ragana. Ji atrodė kaip tikra ragana: susiraukus, apatinė lūpa nedengė iššieptų dantų, akys išsprogusios, kaip puodelių dugnai, o ant peties jai tupėjo senas, apsipešiojęs varnas. Senoj grublėtoj rankoj ji laikė gumbuotą lazdą, todėl matėsi kokius 58 metus nekirpti, aplūžinėję ir pilni purvo nagai.

 - Ko nori? –  gergždžiančiu balsu paklausė.

 Jaunuolis pagarbiai nusilenkė ir atsakė:

 - Labą vakarą, močiute... – ir papasakojo raganai ko nori. Ragana, išklausiusi viską iki galo, pati nežinodama, kodėl, tačiau tarė:

 - Padėsiu tau, vaikeli. Bet teks nugalėti piktąjį burtininką, gyvenantį gretimame miške, požemių karalystėje. Jis sužinojo apie stebuklingosios upės gimimą ir, kadangi pats negali ja keliauti, tai pakeitė tekėjimo kryptį, kad ir kiti negalėtų.

 - Kodėl burtininkas negali?

 - Šventosios upės vanduo naikina pyktį. Kadangi burtininkas turi savy tiek pykčio, kad nieko daugiau jame ir nėra, tai užtiškus bent lašeliui, jis sunyktų. Jei kas, vaikeli, nugalėtų jį, tai upė vėl iš žemės į dangų tekėtų.

 - Kaip tą burtininką nugalėti?

 - Kad ir... štai šiuo kardu... – iš palovio ištraukė aprūdijusį gelžgalį. – Kadais puikus ginklas buvo. Tačiau per amžių amžius čia gulėdamas prarado ir spalvą, ir formą. Pabandyk pūstelėti tris kartus, būdamas laisvas širdyje nuo bet kokių norų, tai jis atgis.

 Ir papūtė jaunuolis. Negi jam sunku. Jaunuolio rankoje kardas atgijo, sužvilgėjo, ir formą, ir spalvą atgavo. Tada ragana tęsė:

 - Dabar šis kardas yra paprastas. Tačiau, jei užsimosi juo be pykčio - įgaus stebuklingųjų savybių ir tapsi nenugalimu.

 Padėkojo švytintysis žemai nusilenkdamas. Tada  ragana jį apnakvindino. Ryto metą pamaitino, užsodino ant savo šluotos galo, nuskraidino prie pat angos į požeminę karalystę, gretimame miške. O miškas atrodė itin kraupiai: visi medžiai stovėjo lyg sustingę, nebuvo nė gyvos dvasios: absoliuti tyla spengė.

 Pasirodo, šie medžiai buvo užkerėti: jie maitinosi viskuo, kas gyva, todėl uoliai sergėjo burtininko slėptuvę. Tačiau ragana turėjo galių ir medžiams tapo nematoma. Bet vos tik jaunuolis nušoko nuo šluotos, jį medžiai pajuto ir puolė. Gerai, kad slėptuvės anga buvo čia pat, tai jaunuolis spėjo pasprukti. Tada jis leidosi gilyn gylyn, darėsi tamsyn tamsyn... Laimei, spindėjo mėnulio šviesumo sagtis, tai truputį matėsi, kur koją statyt. Ir pagaliau išlindo švytintysis į brangakmeniais žaižaruojančią salę. Jos vidury stovėjo verdančios lavos šulinys, iš kurio sklido šviesa bei šiluma, vertėsi garų kamuoliai. Žemės gelmės dovana džiaugdamasis stovėjo piktasis burtininkas, ištiesęs virš šulinio rankas. Pajutęs, kad salėje turi svečią, staigiai atsisuko ir griausmingu balsu suriaumojo:

 - Kaip drįsai peržengti mano tvirtovės slenkstį?!!!

 - Laba diena! – riaumojimo neišsigando jaunuolis. – Atėjau prašyti... – Bet nespėjo papasakoti savo noro. Burtininkas akies mirksniu pavirto į šešiagalvį slibiną ir puolė žaižaruojantį gyvatės greičiu. Gerai, kad spėjo narsusis karžygys išsitraukti raganos dovanotą kardą. Užsimojo!... Ir kai tik užsimojo, tamsioji burtininko karalystė dingo! Dingo ir užkerėtų medžių miškas, jaunuolis pasijuto besėdįs didžiojo medžio viršūnėj. Šalia kukavo gegutė, o priešais akis ratais aukštyn tekėjo stebuklinga upė. Viskas taip greit įvyko, kad jaunuoliui susivokti prireikė ... gero pusvalandžio. Kodėl Ragana jam padėjo, kodėl akcentavo užsimoti be pykčio? Nejau jis tikrai taip ir padarė? Na, žinoma: užsimojo gindamasis. ( Pulti be pykčio dar sunkiau ). Nepyko, nors jį puolė nekaltai, nes kuo puikiausiai suprato, kad piktas būna tik tas, kam trūksta meilės. O burtininko, turbūt, jau nuo vaikystės niekas nemylėjo, todėl jis augo liūdnas ir negražus. Vėliau liūdesys peraugo į kerštą, o kerštas į nuolatinį pyktį... Pasėdėjęs, pamąstęs vėl ėmėsi į dangų žvalgytis. Tai kaip gi ten patekt? Ir pajuto šalia savęs plazdenančią Terrą.

 - Nežinai, ką toliau?

 - Tikrai taip, panele.

 - Kartais būni taip netoli tikslo, kad užtenka tik ranką ištiest... – ir pranyko.

 Jaunuolis tiesė ranką, lyg norėdamas pasiekti šalia tekančios upės kraštą ir ... pasijuto nešamas galingos srovės aukštyn.

 Taip jis pasiekė dangų. O danguje pamatė piktąjį burtininką. Tik jis jau neatrodė piktas. Sėdėjo, ramiai stebėdamas debesis po kojom, ir šypsojosi...

APIE MEDĮ IR ŽOLĘ

 Augo medis. Didelis didelis. Aplink jį augo žolė. Žalia. Paprasta žolė. Medis mėgo žolei pasakoti. Apie tai, kaip iš aukštai toli matyti; kiek daug visko teka per didelį. Žolė mėgo klausyti. Vasarų vasaras jie leisdavo kartu, o žiemomis ilsėdavosi.

 Kartą pakilo didelė audra. Tamsūs debesys maloniai leido blyksėti skaisčiojo žaibo liežuviams, pūtė smarkus vėjas, o paskuj pradėjo šiltai šiltai vasariškai lyti. Garsus dangus bylojo kažką grėsmingą ir… vienas žaibo liežuvis kirto medį pusiau. Didįjį, galingąjį… Vienas skaistus liežuvėlis… Medis virto apglėbdamas savo plačiom šakom lyg rankom savo ilgaamžę klausytoją. Ir … mirė. Tačiau jam krintant nukrito jo pribrendusi sėkla (buvo jau vasaros pabaiga) ir įsitaisė labai neblogoj vietelėj – iš šiaurės pusės ją saugojo virtusio medžio šakos, o iš pietų – šildė kasdienė saulutė. Taip pat paukščiai jos nepastebėjo, nes slėpė žalias žolės lapas. Taip saugiai sėklelė užmigo. Pavasarį ji išleido stiebelį ir šakneles. Šaunus mažas, žalias augalėlis. Per vasarą gerokai ūgtelėjo. Kitą vasarą ūgtelėjo dar… Po kelių metų jau rankos storio kamieną turėjo. Oho! Kiek daug per medelį ėmė tekėti!.. Ir pradėjo jis pasakoti žolei apie tai, kaip daug iš aukštai matyti, kiek daug gali per save perleisti, kai esi didelis...

APIE... ARKLĮ IR KARVĘ

 Dideliame žaliame lauke gyveno arklys ir karvė. Jie abu labai mėgo žolę. Bet arklys sumanė, kad nori avižų. Ir sako karvei: „Einu avižų paieškoti. Ko tai ne skalsu man nuo tos žolės.“ Ir išėjo. Ėjo ėjo, vaikščiojo po platų pasaulį, o kai vaikščiot nusibodo – pradėjo bėgt. Ir surado pagaliau avižų lauką. Tai įsibridęs kirto! Таi žiaumojo dantis iššiepęs. Atėjo žmogus, kuris augino tas avižas ir sako:

 - Ko tu mano avižas ėdi? Man pačiam jos naudingos. Eik iš čia. - Sako tam arkliui.

 - Nevaryk manęs, gerasis žmogau. Paėsiu – sustiprėsiu, galiu būti tau naudingas – gudriai primerkė akį arklys.

 - O ką tu moki daryti?

 - Bėgti.

 - Gerai. Nuneši mane į pasaulio kraštą?

 - Gerai – sako arklys. Bet... geriau aš tave nunešiu pas karvę (nes arkliui patogiau eiti tuo keliu, kuriuo atėjęs). Ir, gerokai priėdęs, pailsėjęs, atsigėręs, arklys vėl kelionėn patraukė. Nunešė žmogų į didelį žalią lauką, rado ten karvę, ramiai žolę bekramtančią.

 - Labas, karve, - sako jai žmogus.

 - Labas – atsisuka raguotoji ir nužvelgia nuo galvos iki kojų ilgablakstienėmis, iš ramumo pajuodavusiomis rudomis akimis.

 - Arklys sakė, kad tu už pasaulio kraštą vertingesnė?

 - M...m...m..m...Gal ir tiesa... – sumykė.

 - Eikš pas mane: apsaugosiu tave nuo šalčio žiemą, nuo sausros vasarą, pamelšiu visada, kai būsi pilna pieno?...

 - Gerai gyvenau ir be tavęs, žmogau. – Atsakė jam karvė. – Bet, kad toks geras žadi būti, tai eisiu su tavim.

 Ir žmogus savo pažadus tęsėjo. O karvė jam tikrai dosniai atsilygino. Gyveno jie visi trys kartu. Karts nuo karto su arkliu žmogus kur nors paviešėdavo, ir vėl greit namo pas karvutę skubėdavo. Pažadų tęsėt.

APIE... EŽIUKĄ IR VILKIUKĄ

 Ežiukas buvo senas ir spygliuotas. Bet jį vis tiek visi vadino ežiuku. O vilkiukas vilkiuku buvo vadinamas tik kol buvo jaunas. Mažas dar. Kai užaugo buvo vilkas. O kai paseno, tai pilkis šleivakojis. Ežiukas nė kiek nesisielojo dėl to, kad jį – senolį -vadina kaip mažylį, o va, vilkui  nepatiko šleivakojo etiketė. Visai jis nešleivas!  Na, gal truputį. O va, ežiukas – visada mažas ir vilkas jam dėl to truputį pavydėjo.

 Susitiko jie kartą miško aikštelėje, kur žemuogės sirpo. Abu su lazdom ir ilgom barzdom. Pasisveikino. Vilkas, būdamas staigaus būdo, pirmas kalbą pradėjo:

 - Kaip, tu ežiuk, vis išlaikai mažylio formą , a? – primerkęs vieną akį perkreipė žabtus.

 - Stenkis čia nesistengęs, pilki. Kaip motina gamta surėdė, taip ir esam. O kaip esam, taip ir vadina, - išfilosofavo senelis ežys.

 - Norėčiau dar nors kartą prieš mirtį išgirst, kad kas taip švelniai į mane kreiptųsi...

 - Tuomet tau švelniai elgtis derėtų.

 Nieko nesuprato vilkas, tačiau mintis jam patiko. Tik nežinojo, kas tai per dalykas – švelniai elgtis? Rioglina pas šarką – ta juk visad viską...

 - Šarkele, varnele, kiek tavo vaikelių? – juokais pradėjo kalbą pilkis. O šarka – lyg iš tos pačios operos jam atšauna:

 - Ak, vilkeli, du po puodu, du po šluota, du dar liko neskaičiuota... Tačiau nebegirdėjo vilkas šarkos skaičiuotės pabaigos. Jis jau patenkintas žiūrėjo į dangų. Jam tiek nedaug tereikėjo.

APIE... VILKĄ IR MEGZTINĮ

 Kiek vilką žinau, jis vis šąla ir stūgauja iš vienatvės. Tiksliau – vienišumo, nes vienatvė būna tada, kai būni vienas, bet laimingas, o vienišumas, kai vienas ir nelaimingas. Taigi vilkas vis būdavo vienišas. Stūgavo stūgavo tamsiomis žiemos naktimis ir vieną eilinį kartą sutiko jis lapę. Šį kartą lapė taršė ėriuką.

 - Niam niam niam, - net seilės jai tiško.

 Prisėlino vilkas ir klausia:

 - Ką veiki kūmute? Gal ėriuką ėdi?

 - Oi, ne! Visai ne!... Papjoviau ėriuką, mat vilnos reikia. Megztinį sau megsiu. Pabodo žiemą šalti.

 - Ką kalbi, kūma?! Megztinis, aišku, gerai. Ir aš tokio norėčiau…

 - Tai bėk į kaimą, parnešk dar vieną avinėlį – numegsiu!

 Skubina vilkas į kaimą. Kol nulėkė, kol surado – sugavo, parvilko – tai ir antra diena atėjo.

 Lapė tupi toj pačioj vietoj, laukia ėriuko. Pamačiusi vilką atkėgliojant – pasigriebė du žabus ir knibena panosėj – vaidina mezgančią.

 - Na, kūma, atitysiau.

 - Gerai, tai palik jį čia, o pats eik dar vieną sumedžiok. Tu didelis, tavo megztiniui daug vilnos reikia.

 Kiūtina vilkas atgal, o lapė pagriebia avinėlį, tik taršo, tik kemša. Priėdus lig soties likučius užkasa sniege, o kitądien vėl vieno avinėlio prašo.

 Taip vilkas pačias šalčiausias savaites prasitąsė naudos turėdamas tik tiek, kad dirbdamas sušildavo. Na, dar lapė kaulelį kitą iš likučių jam atiduodavo.

 Taip praėjo žiema. Tačiau megztinio vilkas negavo. Lapė:

 - Palauk! Na ir nekantrus gi tu. Megztinio didelio tau reikia, o megzti, tai ne dantis krapštinėtis!

 Nesulaukęs iš lapės pagalbos ir dažnai kaime besilankydamas vilkas pats pamatė pro langą trobos kaip moterys mezga ir, susiverpęs dantimis vilną, letenom susukęs, žagarus nulupęs – nusimezgė sau megztinį! Artinasi jau ruduo, ir vėjai vis žvarbesni darkos, o vilkas ramus sau tupi šiltai po egle, dirbti jau moka – netingi į kaimą nukiūtint žąselės ar avelės, kartais zuikį kokį paliegusį pasigauna ir gyvena. Tačiau pabodo vilkui ramus gyvenimas. Vis tiek jis jautėsi vienišas. Ne iš šalčio, ne iš alkio, o noris staugt ir tiek. Ypač pilnaty. Kai vienišumas naktį ryškiai mėnulio apšviečiamas. Staugia, kaukia vargšelis uodegą pabrukęs... Tik girdi vieną ryt – jau brėško – kažkas tokiu širdį veriančiu: - Aū – ū – ų!... – аtsiliepia. Tuoj į tą pusę pilkis patraukė. Ir ką sau manai? Tokią pat vienišą vilkę surado! Jie ne tik apsidžiaugė viens kitą pamatę. Iš tolo abu suprato, kad ir vienas ir kitas – su megztiniais! Tik vilkės buvo raštuotas. Dabar jau jiems nieko netrūko. Vaikščiojo abu išdidžiai miško tankmėmis, naktį miegodavo susiglaudę ir ramiai stebėdavo žvaigždžių mirgėjimą pačiomis šalčiausiomis valandomis.

 O pavasarį jie susilaukė vilkiuko, kuriam tučtuojau mamytė vilkė ėmė megzti megztinį. Su bumbuliukais apačioje. Ir su gobtuvu.

SENIO ŠALČIO PASAKA

 Ot, gerai būtų Senį Šaltį namie turėt kasdien!... Nuosavą Senį Šaltį. Jis turi rogutes. Ir atneša dovanų. Apsiauna batus, užsivelka paltą, pasiima maišą – ir eina… Kartais pro duris, kartais pro kaminą. Bet per kaminą lįsdamas gali išsiterliot… Ir  išsiterlioja, bet nusivalo paskuj. Balta jo barzda. Todėl labai matosi suodžiai. Kaskart jam reikia nusipurtyti, o drabužius jis nuolat keičia. Turi daug drabužių. Jam skalbti padeda snieguolė, bet senis ir pats moka skalbtis. Seniai taip galvojau. Bet sykį supratau: seniui skalbtis padeda toks nematomas veikėjas. Jo vardas – Kuti – kuti. Senis prieina prie suodinų skalbinių, suploja rankom ir sako: - Kuti – kuti!  Kutis – kutis skalbinius ima kutenti, o tie, aišku, pradeda juoktis, o besijuokdami nusipurto suodžius...  Nes visi, kai juokiasi – purtosi. Manau, kad visokius negerumus nupurto nuo savęs ir todėl juoktis gera.

 Labai noriu tave supažindinti su Kuti – kučiu. Jis naudingas ne tik skalbiant skalbinius... 

 Senis Šaltis dar turi žaislų gaminimo stakles. Paspaudžia mygtuką, kokio nori žaislo, ir staklės tokį padaro. Nori mašinytės – mašinytę, nori autobuso – autobusą, nori meškerės – meškerę. Mačiau vienoj parduotuvėj meškerę, tokią kur susitraukia. Būna mažytė. O, kai reikia žvejot – išsitraukia ir būna didelė didelė. Ilga. Prieš Kalėdas parašysiu seniui laišką, kad atsiųstų meškerę. Su dviem daugiau pagausiu. Nemokėsiu valdyti dviejų... Bet daugiau žuvies pagausiu. Katinam duosiu. Arba tau. Už dyką! Nereikės į kabakus vaikščiot ir pirkti. Pagausiu lydeką. Ją labai sunku pagauti. Nes ji didelė ir stipri. Būna, kad net žveją į vandenį įtraukia. Ypač žiemos metu. Kai žvejoja prie eketės. Ir būna palinkęs virš vandens. Todėl eketes žvejai išgręžia nelabai dideles.

 Gerai būtų turėt savo nuosavą Senį Šaltį... Bet jis ir yra visiems nuosavas! Tik ne kasdien. O kasdien mes turim savo tikrus senelius ir seneles. Ir, man atrodo, jie gerai pažįsta Kuti–kutį... : )

APIE LAPĘ, MEDĮ IR GRYBĄ

 Vaikščiojo lapė aplink medį ir ieškojo grybo. Vaikščiojo vaikščiojo ir nerado. Nuėjo prie kito medžio paieškot. Vaikščiojo vaikščiojo ir nerado. Nuėjo prie trečio medžio. Vaikščiojo vaikščiojo – nerado. Nuėjo prie ketvirto, vaikščiojo, vaikščiojo – nerado. Tada nuėjo prie penkto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo – nerado. Tada nuėjo prie šešto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo - nerado. Tada nuėjo prie septinto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo – nerado. Tada nuėjo prie aštunto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo – nerado. Tada nuėjo prie devinto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo – nerado. Tada nuėjo prie dešimto medžio, vaikščiojo, vaikščiojo -  nerado. Tada nuėjo prie vienuolikto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo – nerado. Tada nuėjo prie dvylikto medžio. Vaikščiojo, vaikščiojo ir rado. Tada parsinešė tą grybą į savo olą (Žinai, kuo skiriasi dar nuo uolų? Paklausk tėvų būtinai. Tik neik žiūrėti į kompiuterį. Nes, jei pradėsi kalbėt su kompiuteriu, pradėsi nekalbėt su tėvais. O tada neperimsi iš jų to, ko atėjai iš jų paimti). Tai va. Išsivirė ji tą grybą savo oloje, jau norėjo valgyt, bet prisiminė, kad grybą labai skanu valgyt su kiškiena. Tačiau kiškienos jau nebeturėjo, tai suvalgė grybą vieną ir nuėjo miegoti. Užmigo ir susapnavo tokį sapną:

 Ateina lapė prie medžio ir randa grybą. Tada nueina ji prie antro medžio ir atranda antrą grybą. Tada nueina prie trečio medžio ir suranda trečią grybą. Tada nueina prie ketvirto medžio, ir suranda ketvirtą grybą. Tada nueina prie penkto medžio ir suranda penktą grybą. Tada nueina prie šešto medžio ir suranda šeštą grybą. Tada nueina prie septinto medžio ir suranda septintą grybą. Tada nueina prie aštunto medžio ir suranda aštuntą grybą. Tada nueina prie aštunto medžio ir suranda aštuntą grybą. Tada nueina prie devinto medžio, suranda devintą grybą. Tada nueina prie dešimto medžio ir atranda dešimtą grybą. Tada nueina prie vienuolikto medžio ir atranda vienuoliktą grybą. Tada nueina prie dvylikto medžio ir atranda dvyliktą grybą. Tada nueina prie trylikto medžio. Vaikšto vaikšto, grybo nesuranda. Nuo to laiko lapės skaičius trylika – nelaimingas.

GANDRO TREČIOJI AKIS

 Matė gandras gerai ir su dviem , bet užsigeidė dar vienos. Taip jau atsitinka, kai viskas gerai būna. Būna. O ne pūna.

 Vieną gražų Lietuvos rudenį gandras su visa savo šeimyna skrido į šiltus kraštus. O kokie kraštai šilti? Afrika, Indija, Azija... ir... Pasaulio kraštas. Tai skrido jis šį kartą į Pasaulio kraštą. Skrido, skrido, praskrido Aziją. Matė kupranugarius, pilvo šokius, brangenybes ir kaljanus. Skrido virš Afrikos. Matė džiungles , pilnas daug daug visokių egzotikų. Tarp jų – aborigenę, maitinančią savo krūtimi vaiką, nešamą ...ant savo nugaros! „Turbūt savo vaiką neša“ – pagalvojo gandras – „nes dėl kieno nors kito taip nesistengtų...“ – ir nuskrido toliau. Skrido virš Indijos. Matė dramblius, tigrus, kitokią fauną bei florą, matė kalnus. O kalnuose, jau pakankamai aukštai, kad nustebtų – žmogų! Žmogus sėdėjo susikryžiavęs kojas ir nejudėjo. Nejudėjo visiškai. Gandras dar nebuvo matęs taip visiškai nejudančio žmogaus, todėl nusprendė, kad šis gali būti nepavojingas kaip augalas. „Pailsėkim“ – tarė šeimynai ir nutūpė šalia to žmogaus. Visai visai netoli. O žmogus – nė krust! Sėdi kaip sėdėjęs... Ir kas keisčiausia – atmerktos akys, bet visiškai nejuda. „Būtų numiręs,“ – galvoja gandras – „ tai nesėdėtų. Nebent nužudytas ir pririštas“.  - Apeina aplinkuj – niekur tas žmogus nepririštas. Sėdi tiesia nugara, o drabužius lengvus lengvas vėjas lengvai kedena. Pažiūri dar kartą gandras žmogui į akis: - „Gyvos! Ir dar kaip! Net spindi! Atrodo – šypsosi! Bet veide – nė mažiausios šypsenos. Visai jokios išraiškos veide. Tik akys šypsosi. Ir neaišku į ką žiūri. Gal į kalnus tolumoje, horizontą, o gal visiškai čia pat – į gandrą? Koks keistas žvilgsnis! Regis, žmogus viską žino! Žino, kad Afrikoj papuasė su vaiku, žino, kad Azijoj kaljanai... Ir kad, net gandras tuoj tuoj žmogaus balsu prašneks: „išmokyk ir mane taip!” Bet gandrui nereikėjo šnekėti, žmogus jam ir taip atsakė, pažiūrėjęs dabar jau tiesiai gandrui į akis:

 - Iš aukščiau... geriau... matyt... – Pasakė ir vėl jo žvilgsnis nuklydo, pasidarė visaapimantis, skvarbus.

 O gandras keliavo toliau. Nuskrido į tą savo Pasaulio kraštą (ne pabaigą, o kraštą :) su ta savo šeimyna. Viską jis mylėjo, taip mylėjęs, grįžo atgal į savo tą gimtą Lietuvą pavasarį ir gyveno tą savo gandrišką gyvenimą toliau. Bet nuo susitikimo su žmogum Indijos kalnuose , lizdą suka tik pačioj aukščiausioj apylinkės vietoj. Kad tupint vienoj vietoj, net nepakreipiant galvos, galima būtų visą apylinkę matyt.

 P.S. Šiaip tai žmogus gandrui pasakė tik tai, ką suprato, kai gandru buvo. ( Buvo, o ne puvo).

*****

 Kodėl sakoma, kad meškinai medų kopinėja? – O gi todėl, kad ankščiau, kai bitės dar tik medžių drevėse gyvendavo arba kur ant šakos savo lizdus susilipdydavo (bičių lizdai – tai koriai),  meškinam reikėdavo užkopti į medį, kad medų pasiektų. Taigi žodis „kopinėti“ reiškia užkopti daug kartų. Arba įkopti, įsiropšti arba užsiropšti, užlipti.

DREVĖS IR DAR KAŽKAS

 O gal žinai, iš kur medžiuose drevės atsiranda? Medžiai – kaip žmonės, o jų šakos – kaip dantys. Kai medis išpūna kurioj nors vietoj – šaka iškrenta kaip dantis. Ir atsiranda skylė. Po to lyja, sninga, kepina saulė ir gaivina vėjas, todėl skylė pūdama plečiasi. Jei ji iš vakarų pusės – pro ją dažniau prilyja ir tada tas vanduo padeda išpūti dar didesnei medžio daliai. Skylutė (anga) gali būti drevės visai maža, o pati drevė – erdvė, talpi, (beveik) kaip dideli daugiabučio apartamentai. Tokiose drevėse apsigyvena voverės, kiaunės, kokie nors didesni paukščiai. Pvz. apuokai. Gandrai drevėje negyvena, nes mėgsta ne tik viską matyti, bet ir patogiai tilpti. O Lietuvoj nėra tokių didelių medžių, kad išpuvusiame kamiene laisvai tilptų gandras su visa savo šeimynėle. Be to, gandras mėgsta daug nejudėdamas matyti viską aplinkui iškart. Gal jis lavina savo trečios akies veiklą? Gali būti. Bet apie tai – kitoje pasakoje. Galiu tik dar pasakyti, kodėl daugiau prilyja į drevę, jei ji iš vakarų pusės. O gi todėl, kad vakarų vėjas dažniausiai atneša lietaus debesis. Taip yra galbūt todėl, kad mums jūra vakaruose. Saulė, kai šildo, jūros vanduo garuoja, o tie garai kyla į viršų. Kai pakyla taip aukštai, kad jų nebešildo įšilusi jūra, tai atšąla ir vėl virsta mažais vandens lašiukais. Tie lašiukai pučiant vėjui susidaužia viens su kitu ir susijungia susidaužę, o kai susidaužia dar ir dar, tai didėja ir didėja. O, kai pasidaro tokie dideli, kaip tikri vandens lašai, tai ima ir nukrenta į žemę. Nes didelius visada gimtoji žemė traukia. Tai mažiem nesvarbu kur žaisti. Ir su kuo. O didelius traukia grįžti ten, kur jie prasidėjo. Tai va. Kadangi mums jūra vakaruose, tai vakarų vėjas ir atneša lietaus debesis. O, kai lyjant pučia vėjas, tai pripučia to lietaus į drevę. Ir todėl ji greičiau išpūva. Viskas greičiau pūva, kai drėgna. Gal todėl burnoj ne vanduo, o seilės. Kad dantys ne taip greit supūtų. Tik nesugalvokit, kad jei gersit mažiau vandens, tai ilgiau sveikus dantis turėsit. Dantys pūva ir krenta kaip šakos medžiam ne dėl to, kad per daug vandens pro juos teka. Jie krenta, todėl, kad kažkas kažkur nebeprateka. Susilaiko. Ir šaka krenta, kai išpūva kamienas. Kadangi kiekvienas dantis atitinka tam tikrą organizmo funkciją, tai pūva ir krenta būtent tas, kuris atstovauja nepralaidžią arba užsikimšusią arba neveiklią kokią nors funkciją. Pvz.: protą. Sako, kai vaikams iškrenta pieniniai dantys, jiems jau nebūtinai gerti pieną. Kas sako? O gi mano protas! Neklausykit, nusiraminkit. Man dar tik vienas protinis dantis išdygo. Kai išdygs daugiau – gal dar ką papasakosiu.